Vėlyvą 2024 m. rudenį Lietuvos sociologų konferencija iš gintarinio pajūrio dviem-trims metams sugrįžta į Vilnių. Pirma stotelė – dviejų dienų „atlaidai“ Vilniaus universitete, Filosofijos fakultete. Jo langai dieną naktį žvelgia į Daukanto aikštę, kurią iš kitos pusės nušviečia Prezidentūros žiburiai. Fakulteto prieigas retkarčiais užpildo demonstrantų būriai, o akademinę rimtį auditorijose sutrikdo ir per uždarytus langus besigirdintys, megafonų sustiprinti piketuojančių protestuotojų balsai.

Taigi pati būsimos konferencijos vieta skatina ir įpareigoja Lietuvos sociologus per šių metų sueigą atskleisti savojo mokslo potencialą svarstant globalius, strateginio masto klausimus. Pirmiausiai siūlome pratęsti prieš penkis metus toje pačioje vietoje vykusios XI LSD konferencijos „Sociologija be ribų: Anapus žmogiškumo” (įsimintinos Michaelio Burawoy skaitytu plenariniu pranešimu Public Sociology: Challenges and Prospects) pradėtą diskusiją. Jos tematika dar labiau suaktualėjo dėl kol kas tik greitėjančios „dirbtinio intelekto“ kūrimo pažangos.

Ši pažanga leidžia vis didesnę dalį iki šiol žmogaus atliekamų darbų, nuo nesudėtingų gamybos ir paslaugų iki sudėtingų transporto priemonių valdymo ar chirurgijos ir mokymo, perduoti atlikti mašinoms. Taigi turime pratęsti diskusiją apie skaitmeninės ekonomikos plėtros pasekmes žmogaus sampratai, žmogaus veiklai, visuomenės reikšmei žmonių gyvenimams, žmonijos ateičiai apskritai. Vis realesnė darosi ir „technologinio singuliarumo“ perspektyva. Ji siejama su gebėjimu save patį tobulinti dar didesniu mastu ir greičiu, negu tai jau šiuo metu leidžia „giliojo“ mašininio mokymosi technologijos, „bendrojo dirbtinio intelekto“ (vadinamo ir „superintelektu“) atsiradimu.

Ar tai reiškia beprecedentę grėsmę žmonijai, ar žmonijos istorijos, kokia ji buvo iki šiol, pabaigą „žemiškajame rojuje“, kur ją globos jos pačios sukurtas Dievas (ar dievai)? O kol kas kyla klausimas, kaip sociologo darbas (ir profesinis pasirengimas) pasikeis (ar turėtų pasikeisti) „didžiųjų duomenų“ ir ChatGPT epochoje?

Ryškus kontrastas nelėtėjančiai (ne vien skaitmeninių) technologijų pažangai per paskutinius penkis metus buvo pažangos nebuvimas stabdant klimato kaitą. Toks laiko tarpsnis gali būti per trumpas kategoriškiems vertinimams. Tačiau kas gali paneigti, kad pastebimos pažangos klimato valdyme stoka yra susijusi su per lėta vertybių kaita, kuri reikštų humanistinių vertybių (tiek materialistinių, tiek postmaterialistinių) transformaciją į posthumanistines vertybes? Tebesame įpratę žmogų laikyti vieninteliu visko matu pasaulyje. Humanizmo transformacija į posthumanizmą apimtų subjektiškumo suteikimą ne tik žmonių rūšies individams, bet ir gyvūnams, augalams ar žmonių sukurtiems artefaktams. Kaip posthumanizmas keičia šeimos, aplinkosaugos, politikos, ekonomikos, etniškumo, deviacijos ir kontrolės bei kitus sociologinius tyrimus, poreikį tokiems tyrimas ir klausimus, į kuriuos ieškome atsakymų šiuose tyrimuose?

Tikimės, kad tradiciškai pristatydami per praėjusius metus atliktuose (pačios įvairiausios tematikos) tyrimuose pasiektą pažangą, konferencijos dalyviai nepamirš ir šių globalių klausimų, o juos svarstantys – kokias grėsmes kelia bei galimybes globalūs iššūkiai sukelia konkrečiai mūsų šaliai, o taip pat – kokie yra Lietuvos visuomenės ateities scenarijai.

 Tezes konferencijai kviečiame teikti iki rugsėjo 23 d. (žr. skiltyje Tezės)